grubtas

grùbtas sm. (2) Tvr, Lkm, (4) Trgn sudžiūvęs žemės gabalas, grumstas: Boba, pastvėrus grùbtą, kad šėrė vištai Prng. Reikia kūjeliu išmušt grùbtai Ign. Einam dirvon grùbtų muštie Ad. Eikš, padėsi grubtų̃ daužyt Ktk. Moly neindirbsi žemės, kad grubtų̃ nebūtų Trgn. ^ Grùbto grubtù nesumuši Dkšt. ║ gniužulas: Nėr ko nori, kad gerai sukarštų vilnas, grubtaĩs sumetė Sdk.